Tiek UV (ultravioletinis), tiek EB (elektronų pluošto) kietinimas naudoja elektromagnetinę spinduliuotę, kuri skiriasi nuo IR (infraraudonųjų spindulių) kietinimo karščiu. Nors UV (ultravioletinis) ir EB (elektronų pluoštas) turi skirtingus bangos ilgius, abu gali sukelti cheminę rekombinaciją rašalo jautrikliuose, t. y. didelės molekulinės masės skersinį sujungimą, dėl kurio kietėjimas įvyksta akimirksniu.
Priešingai, IR kietėjimas veikia kaitinant rašalą ir sukelia kelis efektus:
● Nedidelio kiekio tirpiklio arba drėgmės išgaravimas,
● Rašalo sluoksnio suminkštėjimas ir padidėjęs tekėjimas, kuris leidžia rašalui įsigerti ir išdžiūti,
● Paviršiaus oksidacija dėl kaitinimo ir sąlyčio su oru,
● Dalinis dervų ir didelės molekulinės masės aliejų cheminis kietėjimas karščiu.
Dėl to IR kietinimas yra daugialypis ir dalinis džiovinimo procesas, o ne vienas, pilnas kietinimo procesas. Tirpiklio pagrindo dažai vėl skiriasi, nes jų kietėjimas 100 % pasiekiamas tirpikliui išgarinant, padedant oro srautui.
UV ir EB kietėjimo skirtumai
UV kietėjimas nuo EB kietėjimo skiriasi daugiausia įsiskverbimo gyliu. UV spindulių įsiskverbimas yra ribotas; pavyzdžiui, 4–5 µm storio rašalo sluoksnis turi būti lėtai kietinamas didelės energijos UV šviesa. Jis negali būti kietinamas dideliu greičiu, pvz., 12 000–15 000 lapų per valandą ofsetinėje spaudoje. Priešingu atveju paviršius gali sukietėti, o vidinis sluoksnis lieka skystas – kaip nepakankamai išvirtas kiaušinis – dėl to paviršius gali išsilydyti ir prilipti.
UV spindulių prasiskverbimas taip pat labai skiriasi priklausomai nuo rašalo spalvos. Purpurinis ir žydras rašalas lengvai prasiskverbia, tačiau geltonas ir juodas rašalas sugeria daug UV spindulių, o baltas rašalas atspindi daug UV spindulių. Todėl spalvų sluoksniavimo tvarka spausdinant labai veikia UV spindulių kietėjimą. Jei viršuje yra juodi arba geltoni rašalai, pasižymintys didele UV spindulių absorbcija, apačioje esantys raudoni arba mėlyni rašalai gali nepakankamai kietėti. Ir atvirkščiai, raudonų arba mėlynų rašalų uždėjimas viršuje, o geltonų arba juodų – apačioje, padidina visiško kietėjimo tikimybę. Priešingu atveju kiekvienam spalvos sluoksniui gali reikėti atskiro kietėjimo.
Kita vertus, EB kietinimas neturi spalvos priklausomų kietėjimo skirtumų ir pasižymi itin stipriu įsiskverbimu. Jis gali įsiskverbti į popierių, plastiką ir kitus substratus ir netgi vienu metu kietinti abi spaudinio puses.
Specialūs svarstymai
Balti dažai, skirti pagrindo sluoksniui, yra ypač sudėtingi UV kietinimui, nes jie atspindi UV spindulius, tačiau EB kietinimui tai neturi įtakos. Tai vienas iš EB pranašumų, palyginti su UV.
Tačiau norint pasiekti pakankamą kietėjimo efektyvumą, EB kietinimui paviršius turi būti be deguonies aplinkoje. Skirtingai nuo UV spindulių, kurie gali kietėti ore, EB, norint pasiekti panašius rezultatus, ore turi padidinti galią daugiau nei dešimt kartų – tai itin pavojinga operacija, reikalaujanti griežtų saugos priemonių. Praktinis sprendimas – užpildyti kietinimo kamerą azotu, kad būtų pašalintas deguonis ir sumažintas trukdis, taip užtikrinant didelį kietėjimo efektyvumą.
Iš tiesų, puslaidininkių pramonėje UV vaizdavimas ir ekspozicija dažnai atliekami azotu užpildytose, deguonies neturinčiose kamerose dėl tos pačios priežasties.
Todėl EB kietinimas tinka tik ploniems popieriaus lakštams arba plastikinėms plėvelėms dengimo ir spausdinimo srityse. Jis netinka lakštinio padavimo presams su mechaninėmis grandinėmis ir griebtuvais. UV kietinimas, priešingai, gali būti atliekamas ore ir yra praktiškesnis, nors šiandien spausdinimo ar dengimo srityse UV kietinimas be deguonies naudojamas retai.
Įrašo laikas: 2025-09-09
